Kūryba

Ilgai galvojau apie kūrybą ir logiką, manau tai kardinaliai priešingi dalykai. Žmonės, kurie pasiekia šių dalykų kraštutinumus tampa genijais. Visgi, kas yra logika ir kaip tai veikia? Logika smegenyse yra kaip miesto palanas, su nurodytomis kryptimis ir pan. Jeigu viskas nurodyta ir yra aišku, tuo labiau mąstysena veikia, nėra kliūčių, chaoso, taip žmogui, tarkim, geriau sekasi matematika. Tačiau ta tvarka prieštarauja kūrybiškumui, nes būten pastarąjam reikia chaoso, sumaišties, kad iš skirtingu vietų gimtų naujos vietos ir pan. Sumaištis, kuria nesąmonės, kurios ir yra tikroji kūryba. Vien žodis NEsąmonė jau isšduoda, sąmonės nebūvimą, esant sąmoningam žmogui, labai sunkiai prasiskverbia idėjos. Manau, kad egzistuoja viršsąmoninis matavimas, kuriame idėjos plaukioja, tos idėjos vieniems lengvai ateina, kitiems sunkiai. Vieni žmonės turi tokį, pavadinkim sąmonės arba sielos sutrikima, kuris nevisiškai blokuoja kontaktą su tuo matavimų, kuriame egzistuoja įdėjos vienokia ar kitokia forma. Vieniems įdėju pralaidumas yra igimtas, kitiems pasiekiamas per sapnus, meditacija ir tai yra gerai, bet yra čytinimas, narkotikai. Per juos pasiekta, kūryba nėra tikra, nėra giluminė. Paklausite manęs, kas yra giluminė kūryba? Aš galvoju, kad tai tikrasis menas, tikroji ir esminė, kūryba, kuri perduoda "kažką" iš anąpus. Kažką, ko negalima indentifikuoti esant sąmoningam stebėtojui, nebent, turi stiprų pralaidumą ir gali priimti kvantinę informaciją iš viršsąmonės. Tą kūrybos gylį gerai iliustruoja situacija, kurioje man yra tekę atsidurti. Kai buvau dar mažas labai mėgdavau praleisti laiką miškuose, kurie supa kokį nors ežerą. Kartą, sedėjau valtyje, kažkur netoli kranto. Žvilgtelęjąs pro valties kraštą pamačiau, kad mane supa beveik stiklo lygumo tamsus vanduo. Aš suvokiau, kad žvelgiu į kažką, ko negaliu tiesiogiai matyti ir suvokiau tai, jog kažkas puikiai mato mane. Nemokėjau plaukti. Buvau priklausomas nuo valties. Taigi, tas stiklo lygumo vandens paviršius visai kaip koks nors filmas, vaizduojamosios dailės darbas ir tt. Jis lyg durys ar langas, į kitą pasaulį, kurio tu negali matyti, tik jausti savo vidumi. Darbai, kurie sukelia mums stirpias emocijas ir mus paveikia yra tikroji kūryba. Jautrūs žmonės, turi didelį sąmonės pralaidumą. Tokie žmonės užsiimdami kūryba priartėja prie tos dvasinės būsenos, kurią daugelis patiria tik senatvėje. Tačiau per nelyg didelis priartėjimas yra pavojingas. Tuomet, žmogus tampa vis labiau priklausomas anąpusybei, vis dažniau praranda logiką ir pasilieką viršsąmonės būsenoje, kol galiausiai išprotėja arba nusižudo. Medituojant viskas vykta taip, lyg tu įeitum pro duris pasiimtum įdėja ir įšeitum, tačiau jei viskas vyksta savaime ir natūraliai, dažniausiai po truputi anapusybė pasiima, tą kuris kvantinę informaciją rinko iš jos.